Eilinis internetinis konfliktas prasidėjo nuo reakcijos į kažkokiame mandrame vežime parduodamus ledus „Sovetskij plombyr“. Žinoma, būtų keista, jei, tarkim, mums būtų siūlomas „Nacionalsocialistinis polmbyras“. Bet jau daug metų esame maitinami (kas maitinasi) visokiom „tarybinėm“ dešrelėm ir tt. Šiuo atveju, be abejo, suveikė dar ir tas faktas, kad tai parašyta buvusių sovietinių okupantų kalba.
Į dėl to kilusį pasipiktinimą aštriai sureagavo tokia Lidžita, o viena mano fb draugė (asmeniškai nepažįstama) dar įmetė malkų į šį apmaudo lauželį:
„Faktas – turėjau nuostabią, meilės, nuotykių ir didelių galimybių kupiną sovietinę vaikystę. Laikas skelbti karą tautinei propagandai, sąmoningai naikinančiai mūsų būties pagrindą – atmintį!“
Man bet koks „sovietinių“ ar „tarybinių“ produktų reklamavimas kelia pasipriešinimą dar ir dėl to, kad mano skonio jutikliai teigia, jog jie tiesiog buvo blogesni. Na, bet nesvarbu, kad turime skirtingus skonio receptorius. Atmetu šituos kulinarinius bandymus jaukinti mus atgal prie sovietmečio.
Bet yra vienas esminis „bet“. Kai kurie sovietmečio smerkėjai bukai persistengė, o kartais gal ir netyčia sudarė tokį įspūdį, kad visas mūsų gyvenimas sovietmečiu yra smerktinas ir atmestinas, kad nieko gero tada nėra buvę. Šitaip teigiantieji iš esmės pila vandenį būtent ant sovietinio malūno – netyčia muilina mums smegenis, kad sistema ir jos totalitarinė ideologija buvo užvaldžiusi viską ir visuotinai nugalėjusi.
Ne, nebuvo taip. Sovietmečiu yra buvę gerų dalykų, taip! Visų pirma, mūsų asmeninis gyvenimas nebuvo totaliai užvaldytas (taip, kaip vaizduojama Orwello 1984-uosiuose). Mes, nepaisant kai kurių psichologiškai luošinančių aspektų, galėjome turėti „nuostabią, meilės, nuotykių ir didelių galimybių kupiną sovietinę vaikystę“ (tik žodis „sovietinę“ čia visiškai iškreipia esmę). Tai, kad mūsų regos horizontas buvo dirbtinai susiaurintas, nereiškia, kad nepatyrėme visiems pasaulio žmonėms būdingų jausmų – vaikystės džiaugsmų, paauglystės keblumų, pirmosios meilės, įvairiausių patirties atradimų malonumo ir tt, ir tt.
Tie, kurie totaliai neigia visą sovietmetį, stokoja elementarios nuovokos, kuo skiriasi asmeninė žmogaus gyvenimo erdvė nuo visuomeninės (arba politinės, valstybinės). O juk svarbu suvokti, kad žmogus gali jausti to laikotarpio nostalgiją vien dėl, tarkim, tuo metu patirtos pirmosios meilės. Tai per daug akivaizdu, bet yra ir paprastesnių dalykų – mokyklos draugysčių įspūdžių, tėvų meilės, pirmų kelionių už savo gimtinės ribų ir tt, ir tt. Ir būtų esmingai kvaila smerkti tokią nostalgiją. Taip pat kvaila, kaip ilgėtis sovietinės simbolikos arba produktų pavadinimų su žodžiu „sovietinis“.
Be abejo, gaila tokių žmonių, kurie tą savo asmeninę nostalgiją tapatina su tuomet buvusia santvarka ir sako, kad tuo metu apskritai buvo geriau gyventi. Nes juk paprasta suvokti, kad tai, kas buvo gero, radosi ne dėl komunistinės diktatūros ir okupacijos, o nepaisant jos.