Pasisveikinę su artimais draugais, paprastai (anksčiau ar vėliau) apsikeičiame sakralinėmis frazėmis: „Kaip viskas brangsta!“ – „Aha, ogi atlyginimai tai nekyla.“
Tai, aišku, reiškia, kad gyvenimas blogėja. Tokiomis frazėmis nuolat apsikeičiama metai iš metų, nuolat. Vadinasi, šiemet blogiau gyvename negu pernai, pernai blogiau negu užpernai ir tt nuoseklia grandine. Iš to plaukia logiška išvada, kad, retrospektyviai lipant metų laipteliais atgal, prieš kokius dvidešimt metų gyvenome gana gerai, gal vos ne vakarietišku lygiu, bet paskui gyvenimas kasmet blogėjo („Viskas brangsta, – kasmet sakėme, – o atlyginimai nekyla“.)
Vadovaudamasis šia išvada, vienas Naglio Puteikio gerbėjas Facebooke paskelbė nuosprendį: „žmonių skurdas, kurio valdantieji nenori pripažinti, pasiekė neįsivaizduojamą dugną.“
O juk nuo seno sakoma: kai manysi, kad jau pasiekei dugną, pasigirs beldimas iš apačios. Šiuo atveju, tarkim, dar didesnis skurdas. Tik kad iš tos apačios tikriausiai nebesibels, o paskambins mobiliuoju.
Be kita ko, apie tokį žlugimą kalba žmonės ir nepigiose Vilniaus kavinėse, ir provincijos giminių susibūrimuose, kur stalai lūžta nuo valgių ir gėrimų. Tai, žinoma, nereiškia, kad ir prie vienų, ir prie kitų (tarkim, simboliškai) nestovi tikras elgeta su nuoširdžiai ištiesta ranka.
Be abejo, dauguma lietuvių mano, kad blogai gyvename, ir iš tikrųjų nemaža mažuma Lietuvoje gyvena blogai. Bet kas gali apskaičiuoti emigrantų iš Lietuvos realius motyvus: kiek emigruoja dėl to, kad Lietuvoje gyventi nepakenčiama dėl įvairių blogybių, o kiek paprasčiausiai dėl to, kad Vakaruose gali gauti tris ar keturis kartus didesnį atlyginimą? Nes lyginant su Vakarų Europa Lietuvoje didžiulė dauguma gyvena blogai.
Iš tiesų reikia pripažinti, kad žmonės emigruoja į Vakarus iš visų pokomunistinių Rytų Europos šalių, bet iš Lietuvos santykinai šiek tiek daugiau. Vadinasi, čia iš tikrųjų kažkas šiek tiek blogiau. Sunkiau paaiškinti, kiek ir kodėl.
Krescencijus Stoškus ir kiti katastrofistinės mokyklos atstovai nuolat skelbia straipsnius apie tai, kad „projektas „Nepriklausoma Lietuva“ nebuvo mums sėkmingas“, ir tai sukelia didelę emocinio pritarimo audrą internete. Iš tikrųjų pasakoma daug tiesos apie Lietuvoje esantį skurdą ir emigracijos mastus. Bet iš esmės tai tėra emocinis išsiliejimas. Nes jeigu būtų racionali analizė, reikėtų konkrečiai pasakyti štai ką: kokiais mastais, esant dabartiniam BVP lygiui, galima sumažinti skurdą, nedarbą, kiek galima (ir reikia) sumažinti skirtumą tarp turtingesnių ir skurdesnių visuomenės sluoksnių (o Lietuvoje jis tikrai per didelis), kiek dar galima (ir ar reikia) padidinti minimalią algą. Ir kokių dėl viso to reikia imtis priemonių.
Į visa tai atsakius konkrečiais skaičiais, gal būtų galima (nors vargu) prognozuoti, kiek sumažėtų emigracija. O abstrakčios kalbos apie „kriminalinių gaujų siautėjimą“ ir „prichvatizaciją“ (kuri baigėsi jau XX amžiuje) tėra nelabai prasmingi retorikos pliūpsniai.
Deja, viešojoje erdvėje svarstant šiuos klausimus (jeigu tai galima pavadinti svarstymu, o ne subjektyvia emocine reakcija) viešpatauja ne racionalus pradas, o abstraktus visuotinis pasipiktinimas. Vadinamasis „kalafioro skandalas“ parodė, kad visuomenė veikiau linkusi pasiduoti nemotyvuotai isterijai negu racionaliai suvokti padėtį.
Pagarsėjusiame straipsnyje Marijus Mikutavičius skundėsi ne dėl kalafioro, o dėl krevečių kainų, bet kartu pareiškė: „Kodėl pienas per akcijas kainuoja tiek, kiek prieš metus ne per akcijas?“ O kodėl niekas nesureagavo į tai, kad čia Mikutavičius, švelniai tariant, suklydo? Iš tikrųjų pienas per tą laiką atpigo: 2014 metų pirmoje pusėje kainavo apie 2,50 Lt (celofaniniuose maišeliuose), o dabar (net iki šiol) – apie 60–70 ¢. Tad galbūt buvo galima piktintis nebent dėl to, kad, Rusijai įvedus embargą ir pieno kainoms smunkant visoje Europoje, ir smarkiai sumažėjus pieno supirkimo kainoms iš ūkininkų Lietuvoje, parduotuvėse pieno kaina smuko per mažai. Bet kas gi į tai atkreips dėmesį: lengviau šaukti, kad viskas pabrango.
Šiems žmonėms Dievas skyrė teisingą bausmę: gaišti laiką ir grūstis sovietmetį menančiose eilėse Lidl atidarymo parduotuvėse.
Rimvydas Valatka viename straipsnyje aiškino, kad viskas visada brango ir brangs, ir tai tikra tiesa. Jis net minėjo, kad Europos centrinis bankas leidžia į apyvartą milžiniškas popierinių pinigų sumas, kad sukeltų infliaciją (ty brangimą) ir taip paskatintų ekonomikos augimą. Tik nepaaiškino, kodėl taip yra – nes juk tai labai netipiškas bet kokio centrinio banko elgesys: dažniausiai centrinis bankas elgiasi priešingai: stabdo visų vyriausybių polinkį spausdinti pinigus ir taip siekia kontroliuoti infliaciją. O šiuo metu ECB elgėsi taip dėl to, kad yra netipiška situacija – defliacijos tendencija visoje Europoje (tp ir Lietuvoje). Kaip tik dėl to (o ne dėl gerų norų ar valdžios priežiūros) euro įvedimo laikotarpiu Lietuvoje (kaip ir visoje Europoje) buvo kainų mažėjimo tendencija. Ir labai natūralu, kad gana greitai bent jau paslaugų sferoje kainos ėmė kopti aukštyn – bet, regis, kavinių lankytojų dėl to nesumažėjo.
O apskritai reikia visada suvokti labai paprastą dalyką: bėda yra ne ta, kad kas nors pas mus per brangu, o ta, kad mūsų pajamos per mažos. Nes jeigu galvosime priešingai, tai pasaulį pastatysime žemyn galva. Mat Europoje didžiausios kainos yra Šveicarijoje ir Norvegijoje. O pasaulyje mažiausios kainos turbūt yra Afrikoje. Tikiuosi, niekas nemano, kad dėl to Afrikos gyventojai gyvena gerai, o Šveicarijos ir Norvegijos – blogai.
Iš tikrųjų nereikia būti ekonomikos žinovu, kad suprastum paprasčiausią dalyką: kainų lygį lemia ne „euro įvedimas“ (nes litas jau seniai buvo susietas su euru), o realūs ekonominiai dėsniai. O dar kvailiau yra manyti, kad jeigu neturėtumėm euro, tai niekas niekada nebūtų brangę.
O dabar pabandysiu paaiškinti, kodėl niekas neatkreipė dėmesio į Mikutavičiaus „suklydimą“ (nemanau, kad jis pats tai sugalvojo ir domėjosi pieno kainomis – tiesiog jam kas nors pasufliaravo, o jis netikrindamas priėmė tai, kas atitiko jo retorinį užmojį). Daugelis išsisukinėtų taip:
- Netiesa, kad jis suklydo – viskas brangsta, statistika meluoja, o atlyginimai ir pensijos nekyla.
- Jis suklydo dėl smulkmenos, bet pas mus daug skurdo, Vakaruose žmonės uždirba kelis kartus daugiau, o kainos tos pačios.
- Nesvarbu, kad suklydo – Lenkijoje pieno ir kito maisto kainos daug mažesnės.
Pastarieji du punktai atitinka žinomą demagogijos triuką: atsakant į oponento teiginį pateikiamas neginčijamas argumentas truputį į šalį nuo temos. Tai yra toks, su kuriuo negali ginčytis (nes jis teisingas arba beveik teisingas), bet, užuot atsakęs į tavo teiginį, jis paaiškina ką kita.
Iš tikrųjų vadinamąjį „kalafioro skandalą“ gegužę iš dalies paskatino kaip tik tai, kad visai neseniai (kovo mėn.) visoje žiniasklaidoje buvo sukeltas didelis šurmulys dėl to, kad lietuviai masiškai važiuoja apsipirkti į Lenkiją, nes ten pigiau (kai viena politikė pasipiktino, kad tai daroma ir per šventę – Kovo 11-ąją). Daliai liaudies lengvai pasipiršo klaidingas įspūdis, kad taip yra dėl to, jog pas mus maistas pabrango įvedus eurą.
Nesakyčiau, kad internete (visų pirma socialiniuose tinkluose) sukelta isterija dėl nerealiai įsivaizduoto maisto kainų pabrangimo paskatino naują emigracijos bangą. Bet labai realu, kad daliai tų, kurie gyvena emigracijoje ir visa tai skaito internete, atėmė norą grįžti į tėvynę. Tad kai ką sveikinu prisidėjus prie to, dėl ko patys piktinasi.
Ir dar vienas svarbus psichologinis aspektas, lemiantis, kodėl niekas neatkreipė dėmesio į Mikutavičiaus „suklydimą“ ir apskritai linkę pritarti visoms kalboms apie tai, kad „viskas brangsta“.
- Žmonės visur ir visose šalyse turi polinkį skųstis, kad sunku pragyventi ir kad viskas brangsta; o lietuviai ypač pasižymi pesimizmu.
- Yra psichologinis visuotinio pasipiktinimo solidarumas. Jeigu pripažinsi, kad kai kas pabrango, kai kas atpigo ir tt, tai neliks to masinio pasitenkinimo blogybe impulso – išvada bus prėska, neįkvepianti, neskatinanti masinio solidarumo, neleidžianti reikšti totalinio apmaudo, solidarizuojantis su visais ir taip keliant psichologinį komfortą bent tuo, kad „visiems bloga ir viskas blogai“.
O kad Lietuvoje per daug skurdo, per didelė socialinė atskirtis ir tt – tikra tiesa. Siūlykite sprendimus, bet neiškreipkite esamos padėties emocinėmis reakcijomis – tai tikrai niekam nepadės.
O konkrečiau daug kas yra paaiškinta Karolio Jovaišo straipsnyje