Štai šis Vilniaus sieninės tapybos vaizdas pernai apskriejo pasaulį – pasirodė kai kuriose įtakingiausiose Vakarų žiniasklaidos priemonėse.
Dabar kai kas mus bando įtikinti, kad Trumpas niekada nebuvo palankus Putinui, kad tai tik prasimanymai ir visas pasaulis buvo „neteisingai supratęs“. Akivaizdžias jo palankumo Putinui citatas sukdami uodegą bando aiškinti: girdi, Trumpas pasakęs, kad „jeigu kaip nors“, tai gal ir būtų galima su Rusija „kaip nors“. Tie patys tokių pasisakymų teisintojai panašias palankumo Putinui frazes, ištartas aukščiausio lygio Vakarų Europos (juolab Lietuvos) politikų, būtų prakeikę beatodairiškai.
To negana – bando aiškinti, kad Obama buvęs vos ne palankus Rusijai, užsimerkdami prieš faktą, kad Kremlius ir visa jo žiniasklaida Obamą laikė velnišku priešu, o per JAV prezidento rinkimų kampaniją visa kremlinė kohorta nesislėpdama keikė Clinton („Jeigu ji laimės, kils karas“) ir rodė palankumą Trumpui, o ką jau kalbėti apie Rusijos hakerių atakas prieš Clinton.
Mūsų dešinieji Trumpo rėmėjai, visą didžiausią Vakarų žiniasklaidą lengva ranka apšaukę „leftistine“ ir ją pasmerkę, bent šiuo atžvilgiu tikrai randa sąlyčio taškų su Kremliumi, kuris lygiai taip pat nekenčia tos pačios žiniasklaidos (nes ji apie Kremliaus agresyvią politiką ir demokratijos užgniaužimą Rusijoje visada sakė visą tiesą), užtat, kaip atsvarą jai, pasaulyje platina RT ir Sputniko „alternatyvią“ tiesą.
Iš tikrųjų, nors Trumpo aplinkoje kai kas turėjo bent jau verslo interesų Rusijoje, jis pats vargu ar ketino glaudžiai bičiuliautis su Putinu (dviem aikštingiems autokratams vieno pasaulio per maža). Trumpas tiesiog teigiamai įvertino ryžtingą, sėkmingai įsitvirtinusį nacionalistinį lyderį (Russia first!), kokiu svajojo tapti jis pats, – tik kad JAV sistemos pamatai visai kiti negu Rusijos papročiai, užsimezgę Ivano Rūsčiojo laikais.
*
Žinoma, šioje diskusijoje, bandant skleisti įvairiausių rūšių dūmų uždangą, galima pasitelkti amerikietiškų interneto portalų prieštaringiausias nuorodas, pvz., kad Obama „paramos lėšomis“ šelpė Iraną, o šis už tuos pinigus pirko ginklus iš Rusijos. Pasidomėjus paaiškėja, kad buvo visai ne taip – JAV tiesiog atpalaidavo įšaldytas Iranui priklausančias sąskaitas, kurias tarptautinis arbitražas, panaikinus JT sankcijas, šiaip ar taip būtų liepęs paleisti. O ir Trumpo administracija pripažįsta, kad tarptautinės branduolinio ginklo atsisakymo sutarties Iranas iki šiol laikosi.
Tokių ir panašių JAV respublikonų ir demokratų rietenų pavyzdžių, neva paremtų faktais, galima rasti daug ir į juos nėra prasmės veltis – paliksime tai patiems amerikiečiams. Užtenka pasakyti, kad kai kurie respublikonai, pvz., mūsų (rytų europiečių) senas draugas senatorius Johnas McCainas iš pat pradžių ir nuolatos viešai nepritarė Trumpo reiškiamam palankumui Putinui.
*
Bet! Bet dabar Trumpo politika iš tikrųjų pasikeitė, ir ne tik Rusijos atžvilgiu. Tas, kuris niekino NATO ir džiaugėsi Brexitu, dabar lygiai tokia pat įnoringa Baby Donald mina skelbia ką kita. Visa didžioji Vakarų žiniasklaida (kurgi ne – „leftistinė“) punktais vardina, kaip pakito Trumpo kandidato ir Trumpo prezidento požiūris (anaiptol ne tik į Rusiją ir NATO). Nors pradžioje, ką tik tapęs prezidentu, Trumpas tuoj pat panaikino naujas Obamos sankcijas prieš Rusiją.
Šią permainą lėmė keletas priežasčių, ir jos nėra alternatyvios, o tik viena kitą papildančios. Dėl Trumpo aplinkos tiesioginių arba šalutinių ryšių su Kremliumi skandalas keitė skandalą, o prezidento patarėjas Michaelas Flynnas dėl to turėjo atsistatydinti. Kongrese ir FTB iki šiol nebaigtas tyrimas dėl Trumpo aplinkos galimų ryšių su Kremliumi, o pats prezidentas jau seniai stenėjo po kaltinimų dėl palankumo Putinui lavina. Tokiomis aplinkybėmis, kad išgelbėtų savo kailį, jis jau verčiau šoks tango su velniu negu su Putinu. Be to, seniai yra pastebėta, kad tai, ką kalba atsakomybės dar nejaučiantis kandidatas į prezidentus, yra visai kas kita negu tai, į ką jis priverstas pagal objektyvias aplinkybes reaguoti būdamas prezidento poste.
*
JAV vis dėlto niekaip nėra ir demokratiniu būdu negali tapti autokratine valstybe, todėl toks išsišokėlis Trumpas negali valdyti šalies be Respublikonų partijos elito paramos.
Žinoma, Trumpas anaiptol ne visais klausimais išsižadėjo Trumpo – jis ir toliau mano, kad globalinis atšilimas tėra fikcija, todėl žada atgaivinti savo šalies anglies pramonę ir vėl leisti juodus dūmus į dangų.
Sprendimui suduoti smūgį Sirijai po Assado rėžimo cheminio ginklo atakos prieš jo paties piliečius pritarė visi – t.p. ir Trumpo politiniai priešininkai Amerikoje. Ir buvo klausiama, kas būtų buvę, jeigu Obama būtų ryžęsis (o nedaug trūko) padaryti tą patį po to paties cheminio ginklo panaudojimo 2013 metais. Prisiminus, kad kaip tik tuo metu pats Trumpas ragino Obamą susilaikyti, galima pasakyti, kad niekas nebūtų pasikeitę. Lygiai kaip ir dabar niekas nepasikeis Sirijoje vykstančiuose karuose. Gerai gal bent tiek, kad Assado režimas tikriausiai nebenaudos cheminio ginklo, nors po kilusio tarptautinio skandalo turbūt ir taip nebebūtų naudojęs.
Iš tikrųjų sunku būtų kalbėti apie kokį nors Trumpo užsienio politikos išmanymą – atrodo, kad per rinkimų kampaniją jis vadovavosi savo instinktais („Kinija vagia mūsų darbo vietas, pastatysim sieną su Meksika“), o dabar bando laviruoti tarp savo neišmanymo ir patarėjų suvokimo. Ir štai užsimojo sutaikinti Izraelį ir palestiniečius – na taip, čia kaip tik tas, kuris tai padarys, ko nepavyko nė vienam JAV prezidentui ir visam pasauliui.
*
Tad kodėl gi mūsų kai kurie ryžtingi dešinieji apžvalgininkai ir vienas kitas politikas taip stengėsi baltinti suteptą Trumpo mundurą (o dabar, kai nuo Putino anas, regis, atsižegnojo, jo idėjinių rėmėjų pridygo kur kas daugiau)?
Nagi, tiesiog dėl elementaraus polinkio į ultrakonservatyvų dešinumą, manant, kad visas Vakarų Europos, o kartu ir JAV demokratų, politinis elitas yra per daug nukrypęs į politiškai korektišką kairumą, neatsparus masinės imigracijos ir terorizmo keliamoms grėsmėms, nepakankamai gina senąsias vakarietiškas bei tautines vertybes, ir t.t. Trumpas atrodė kaip tik toks Vakarų gelbėtojas, kuris, nevyniodamas žodžių į vatą, smogs išglebusių Vakarų politiniam elitui ryžtingą smūgį ir parodys naują kelią. Nors, antra vertus, seniai žinoma, kad JAV demokratai pagal Vakarų Europos standartus yra labai prasti kairieji.
Bėda ta, kad tai yra pavojingas kelias, nes kaip tik šiuo keliu eina (nuosaikiai) Brexito šalininkai, (radikaliai) Marine Le Pen, Viktoras Orbanas ir daug kitų politikų populistų, kuriuos Kremlius yra labai linkęs remti. Kaip ir buvo linkęs bei neabejotinai rėmė patį Trumpą.
Kelias nuo kai kieno nekenčiamo liberalizmo, kosmopolitizmo ir tolerancijos kartais neišvengiamai veda į Kremliaus kiemą.