Na štai, patriotų sukeltas triukšmas dėl rusų filmo „Šaltasis tango“ pakurstė mano smalsumą ir pasižiūrėjau. Ir jums patariu. Nes liūdna matyti, kaip apie filmą kalba gal net ne tiek tie, kurie nematė, o veikiau tie, kurie visur mato tik politinę užduotį ir politinę klastą – šiuo atveju apmulkinti idėjiškai netvirtus lietuvius ir įtikinti juos „Sovietinių laikų romantizavimu“.
Štai kaip tas „romantizavimas“ (priminsime, kad vaizduojami Stalino laikai) apibūdintas filmo recenzijoje gazeta.ru: „Трусы, предатели, мародеры, шпики и доносчики: с чистой совестью здесь не удается прожить никому.“ Neturiu dabar laiko visko versti, tad jau atleiskite: rusiškų recenzijų galite pasiskaityti čia: http://www.kritikanstvo.ru/movies/xolodnoetango/ . Vertinimų čia visokių, kai kas skundžiasi, kad filme per mažai prabilta apie lietuvių „banditų“ piktadarybes, bet dauguma kalba apie filmo menines ypatybes (vieni teigiamai, kiti neigiamai), o istorinio-politinio konteksto niekas neišvengia, nes jis čia akivaizdus, bet vertina jį įvairiai.
O gazeta.ru pagyrė filmą už štai ką: „вместо поминальной молитвы режиссер предлагает зрителю почти что нуар: ни единого полностью положительного героя, роковая блондинка Пересильд, бодрая динамика действия плюс сильная мелодраматическая линия.“
Ir dar filme pasakojama „о граничащих с геноцидом репрессиях, при Сталине затронувших прибалтийскую страну: литовцев в сибирскую ссылку отправляли в ничуть не менее скотских условиях, чем нацисты — евреев в концлагеря“. Ir: „советский режим показан в этом фильме ничуть не менее чудовищным, чем нацистский“.
Žinoma, čia yra dalykų, kurie prasilenkia su mums gerai žinoma istorine tiesa, ypač vaizduojant partizanus arba NKVD ir stribus. Bet ar mes galime tikėtis, kad rusų filme viskas būtų parodytų iš lietuvių požiūrio taško? Ir jeigu ne taip, tai pulti į paniką ir būgštauti, kad nesusipratęs žiūrovas bus neteisingai idėjiškai paveiktas? Jeigu jau mūsų tauta tokia silpna, kad ją reikia ginti nuo istorinės melodramos, kurioje ne visa politika pavaizduota taip, kaip reikėtų, tai ko iš viso verta mūsų laisvė? Apie sovietinės okupacijos ir partizaninio karo vertinimus viešojoje erdvėje tiek daug prikalbėta, kad tų, kurie ką nors suvokė, šis filmas niekaip politiškai nepaveiks, o tie, kurie mano kitaip, savo nuomonei daug įtaigesnių patvirtinimų ras tikroje propagandoje, o ne čia. Nes jau pirmomis filmo sekundėmis pasirodo štai toks užrašas: „1939 metais Hitleris su Stalinu pasidalino Rytų Europą. 1940 metais sovietinė armija įžengė į Lietuvą ir prijungė ją prie SSRS.“
Bet esmė ta, kad filmas apskritai nėra propagandinis. Tai yra skaudi asmeninių likimų ir jausmų drama (su melodraminiais akcentais kai kur gal ir perspausta), vykusi žiauriomis istorinėmis sąlygomis.
Ir štai čia aiškėja, kur mūsų politikai (ir ne tik politikai) daro esminę klaidą, kalbėdami, kad vietoj mums nepriimtino istorinio naratyvo reikia pateikti savąjį. Tarsi to nebuvo padaryta. Deja, to siekiant iš tikrųjų tepadaroma propaganda arba tiesiog istorinė idėjinė iliustracija, įvilkta į kino meno rūbą. Geriausiu atveju pavaizduosime, kaip „išgelbėti eilinį Rajeną“, bet ir to nepadarysime, nes pritrūks holivudinio meistriškumo ir galimybių.
O šiaip tokiais atvejais personažai tėra stereotipiniai tipažai, kuriais siekiama iliustruoti politinius istorijos aspektus. LRT serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“ tinka nebent iliustruoti mokyklos istorijos pamokoms. Ir tai net ne vyresnių klasių moksleiviams. Visi veikėjai – arba visiškai balti, arba visiškai juodi. Deja, to neišvengė ir gerokai anksčiau sukurtas filmas „Vienui vieni“.
Nereikia kurti filmo, „atspindinčio“ mūsų istorines kovas ir netektis. Reikia kurti gerus meninius filmus, atspindinčius asmenines tragedijas, asmeninius likimus, kurie klostėsi tada, kai didžiausias dramatizmas buvo ne tik tas, kad gerieji kovojo su blogaisiais, bet kad ir daugeliui gerų žmonių (arba tų, apie kurių „gerumą“ mums sunku spręsti) teko daryti sunkių sandorių su sąžine. Mes turime savo tautos herojų, bet herojizuodami visus, kurie kovojo teisiųjų pusėje, tesukursime paminklus, o ne gyvus žmones.