Kadangi dabar kas tik nori gali rašyti recenzijas, o jas galime rasti pagūglinę, tai kažkas parašė apie Šerkšną: esą tai nuobodus filmas, kamuojamas tipiškų lietuviškų filmų bėdų: per mažai veiksmo, jis per lėtas, neišvystyti charakteriai ir tt. Šitokią nesąmonę gali rašyti tik tas, kas nesupranta elementaraus dalyko: čia joks ne tipiškas lietuviškas filmas, o būdingas autorinio kino, o svarbiausia – Barto art house pavyzdys. Ir tik pagal šiuos kriterijus galima kritikuoti.
Jokios recenzijos rašyti neketinu, tik brūkštelėsiu porą pastabų.
Kai kurie epizodai (tik ne tas prancūzės viešbučio kambaryje) atrodo ne kaip kine, o kaip tikrovėje. Nes kine, net ir tokiame, kur tikrovė tarsi labai sodriai atspindėta, su visu jos purvu, žiaurumu ir tt (tą puikiai sugeba Holivudas), iš tikrųjų viskas būna nugenėta iki to, kas būtina iliustravimui ir veiksmo eigai (toks vaizdavimo pasirinkimas visai suprantamas ir dažnai netgi būtinas pagal išsikeltus kriterijus). O Barto filme kitaip: tarsi nereikalingos pauzės, nereikšmingi pokalbių nesusipratimai, žodžiu, kaip būna gyvenime.
O tai, kad to „kaip gyvenime“ nesuvaidinsi, ypač ryšku ukrainiečių kareivio atsakymuose į jauno lietuvio klausimus. Čia kalba ne aktorius, ir visas jo pamokomas tonas, visa laikysena, kai kur primityvokai tiesmukas liaudiškas moralizavimas yra tokie absoliučiai tikri, kad tyčia nesugalvosi.
Tai yra tarsi pusiau dokumentinio filmo dalis, o kontroversiška kaip tik tai ir yra, kad tradicinis bartiškas „neveiksmas“ derinamas su netgi įtampos kupinu veiksmu pabaigoje, nutylėjimai ir mažakalbystė (beveik visoje kelionėje) – su politiniais ir dokumentiniais postūmiais vėlesniuose epizoduose.