Kai kas stebisi ir klausia, kodėl Lietuva aktyviai neremia Katalonijos nepriklausomybės siekio.
Katalonų separatistų naudai
reikia pasakyti, kad, mano nuomone, tokia galimybė katalonams turėtų būti suteikta, ir čia Madrido kategoriška pozicija ar net brutalūs veiksmai sunkiai pateisinami. Taip, 1978 metais jau demokratinėje Ispanijoje buvo priimta nauja konstitucija, kurioje deklaruojamas Ispanijos teritorinis vientisumas, ir už tai balsavo 90 proc. Katalonijos gyventojų. Bet tai nereiškia, kad tokia padėtis turi išlikti amžinai.
Dabar – paradoksas: Ispanija yra laisva šalis, katalonai turi laisvę, tik neturi savo krašto nepriklausomybės (čia, beje, yra vienas iš skirtumų: lietuviai tuo pat metu kovojo už nepriklausomybę ir už laisvę, t.y. demokratines teises). Kadangi jie neturi apsisprendimo teisės, kokią turi škotai Jungtinėje Karalystėje arba kvebekiečiai Kanadoje, bandymas įtvirtinti nepriklausomybę formaliai yra antikonstutucinis, tad vargu ar galima išvengti represinių priemonių (gal ir didelio masto) prieš taikius aktyvistus, o tai sunkiai suderinama su demokratinės valstybės statusu.
Katalonų separatistų nenaudai turiu daugiau ką pasakyti:
1. Kaip galima skelbti nepriklausomybę nežinant, ar dauguma krašto piliečių tam pritaria? Toks referendumas, kuriame dalyvavo 43 proc. gyventojų, Lietuvoje apskritai būti niekinis. O apklausų duomenys svyruoja ir rodo, kad už ir prieš pasiskirsto apylygiai.
2. Akivaizdu, kad Katalonijos nepriklausomybės siekio aplinkybės ir istorinės šaknys smarkiai skiriasi nuo netolimos Lietuvos patirties, nors lyginti pirmąją su Vilniaus krašto autonomininkais (kaip kai kas daro) yra per žiauru. Lietuva vadavosi iš didžiulės imperijos, užgrobusios mažą valstybę, okupantai vykdė masines represijas prieš taikius lietuvius, ir bet kaip teigiamai viešai prabilti apie nepriklausomybę buvo griežtai draudžiama.
Ispanija taip pat turėjo didžiulę imperiją, daugiausia teritorijoje, kurią dabar vadiname Lotynų Amerika. Bet katalonai buvo ne šio imperinio žygio auka, o vykdytojai kartu su kitais Ispanijos gyventojais – jie buvo ne kolonizuotieji, o kolonizuotojai. Taigi, dabartinis siekis atsiskirti yra ne antikolonijinis ar antiimperinis užmojis, o tik skilimas buvusioje metropolijoje.
3. Bent mano simpatijų nedidina ir tai, kad norą atsiskirti daug lemia ekonominiai veiksniai. Katalonijos ekonomika yra aukštesnio lygio negu vidutiniškai Ispanijos – jeigu būtų kitaip, nepriklausomybininkų gretos tikriausiai būtų gerokai retesnės.
4. Kai kurie katalonų lyderiai simpatizuoja Putinui, palaiko Krymo aneksiją, o Maskva, be abejo, nori, kad ES valstybės skiltų ir silpnėtų. Panašiai Vakarų lyderiai šaltojo karo metu norėjo, kad suirtų Sovietų Sąjunga (nors ir baiminosi galimo nestabilumo). Bet juk linkėti, kad griūtų blogio imperija, buvo šventas dalykas!