Lukiškių aikštės laukęs raitelis surikiavo paprastai: tie, kas mane nori ten matyti, yra patriotai, o kiti…
Kas jie – tautos išdavikai? Ar tiesiog turintys kitokią nuomonę?
Tiesą sakant, šiame susipriešinime mane domina aistringųjų patriotų mentalitetas. Atgimimo laikotarpiu mes daugmaž visi buvome aistringi vienos idėjos šalininkai. Bet vėliau dalis uolesniųjų patriotų įtikėjo tęsiantys tą tradiciją, kurią kiti išdavė. Keisčiausia, kad tuo tikėjo net ir praėjus porai dešimtmečių nuo to masinio pakilimo.
Visais panašiais atvejais – dėl Garliavos mergaitės, dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, dėl autentiškų pavardžių nerašymo pasuose ir dabar dėl Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje – šie patriotai buvo aistringai įsitikinę ginantys tikruosius tautos idealus visai kaip 1988-1989 metais (ir netgi kartais skelbėsi tęsiantys Sąjūdžio kovą) – ginantys tikrąją tautos valią: nuo ko? Nuo blogos valdžios, nuo svetimųjų valios. Tik bėda ta, kad pastaraisiais dešimtmečiais jiems atsirado dar vienas kliuvinys – gana didelė dalis visuomenės. Tiek daug išdavikų? Ar šiaip suklaidintų tautiečių ir parsidavėlių?
Manytum, visai normalu, kad demokratinėje pliuralistinėje visuomenėje svarbiais klausimais esama skirtingų nuomonių ir visuomenė susiskaidžiusi. Bet ne – šie „patriotai“ mano ne šiaip turintys savo nuomonę, o kovojantys už tikrąją tautos tiesą. Kaip savo priešininkus visada pirmiausia puola pavaizduoti parsidavusią valdžią ir nuoširdžiai nori pasiskelbti visos tautos atstovais, bet vėl tas pats kliuvinys – didelė dalis tos pačios tautos. Kodėl gi tiek daug visuomenės jiems nepritaria „esminiais tautos išlikimo“ klausimais?
Regis, jie turi du prieštaringus, o gal jų sąmonėje susijusius atsakymus: vieni tebesą paveikti sovietmečio, kiti (o gal tie patys) tiesiog šoka pagal naujas Briuselio dūdelės madas. O ir šiaip paveikti kosmopolitizmo bei nuspyrę į šalį tautiškumo idealus. Juk lengva klijuoti stereotipines etiketes.
Tokį tautos susipriešinimą laikydamas kvailyste, pasakysiu šį tą nauja tema: dėl sumanymo pašalinti sovietinei okupacijai pritarusių rašytojų paminklus ir pakeisti jų pavardėmis pavadintų gatvių bei įstaigų pavadinimus. Manau, kad tai teisingas sumanymas. Pritariu nuomonei, kad Salomėjos Nėries poeziją reikia dėstyti mokyklose, bet nereikia jos vardu vadinti mokyklų. Tačiau tų, kurie mano priešingai, neketinu apšaukti priešais. Tiesiog juos laikau turinčiais kitokią nuomonę. Man nepriimtiną, bet netryptiną, nes jeigu jau daugiau kaip du su puse dešimtmečio laisvoje šalyje mes visa tai nesunkiai pakentėme, tai gal dabar trypkime save?